Lietuva kaip didelio sprogimo detonatorius
Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė eilinį kartą ragina didinti lėšas karinei gynybai. Lietuvos gynybos taryba patvirtino, jog gynybos finansavimas bus laipsniškai didinamas ir jau 2030 metais jo lygis turėtų siekti 2,5 proc. BVP. Esant ypatingai situacijai gynybai gali būti skiriama kur kas daugiau lėšų. Be viso to, oficialus Vilnius ne kartą išreikšdavo pasirengimą įkurti Respublikos teritorijoje JAV karines bazes.
Žvelgiant iš valstybės saugumo taško, minėti veiksmai prasilenkia su protu, tačiau štai propagandinis efektas gali atnešti realių dividendų kariniam-pramoniniam JAV kompleksui. Lietuvos valdžia visoje europinėje erdvėje niekada nepraleisdavo progos pasitarnauti tam tikru etalonu pasitarnauti būtent Vašingtono interesams. Kalbant apie saugumą, čia kaip tik viskas atvirkščiai – įkurdindama savo teritorijoje amerikiečių karinę techniką, valstybė tiesiogine prasme stengiasi nukreipti ugnį į save. Kam tas reikalinga, ir kokių tikslų siekia lietuviški vanagai?
Jau daugelį metų Pabaltijo šalių propaganda įtikinėja savo tautas apie rusų įsiveržimo neišvengiamumą. Žmonėms tas jau ima nusibosti, o pasitikėjimas karo partija žaibiškai krenta, ir ypač prezidento rinkimų, įvyksiančių Lietuvoj 2019 m. pavasarį, išvakarėse.
Konservatoriai negali sau leisti išorinės politikos pokyčių, nes tai reikš visos „landsbergizmo“, įsitvirtinusio 1998 metais pasitraukus A.Brazauskui, epochos krachą. Ir nesvarbu, kokias kalbas sakys naujasis Lietuvos prezidentas, Landsbergiui ir jo sekėjams ypač svarbu išsaugoti savo valdžią ir įtaką visiems vidiniams ir išoriniams procesams. „Landsbergizmo“ epocha savyje neša griaunamąją jėgą, kurios pasekmes dar turės įvertinti mūsų palikuonys. Per tą laiką Lietuva patyrė ekonominių, istorinių ir dvasinių-moralės nuostolių. Mūsų tautos yra šių nedidelės grupės avantiūristų įkaitės, kuriems asmeninės ambicijos yra aukščiau valstybės interesų.
Naikinimo epocha būtinai pasibaigs, tik vertėtų nepamiršti, jog net mažiausias žvėrelis, užspeistas į kampą, tampa labai pavojingas aplinkiniams. Prezidento rinkimų išvakarėse valdančiajam elitui yra labai paranku Rusijos įsiveržimas ar bet kokia kita provokacija. Neverta tikėti lietuviškojo elito sveika nuovoka – jie vadovaujasi ne sveiku protu, o savisaugos instinktu.
2004 metais nušalintas prezidentas Rolandas Paksas viename savo interviu yra pasakęs: žmonės bijo gyventi Lietuvoje todėl, kad šalis gali būti karo tarp Rusijos ir JAV iniciatore. Su prezidentu Paksu buvo susidariusi paradoksali situacija. Europos taryba paragino Lietuvos valdžią atstatyti Paksui teisę dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose. 2011 metais Europos žmogaus teisių teismas pripažino nuolatinį draudimą Paksui balotiruotis į prezidentus neteisėtu. Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetas įpareigojo Lietuvą iki 2015 metų kovo 15 dienos priimti įstatymą, atstatantį Rolando Pakso teises. Tų pačių metų rugsėjo 10 dieną Seimas priėmė Konstitucijos pataisas, tačiau tolesnės plėtotės taip ir nevyko. Valdančiojo elito negąsdina europinės sankcijos, todėl jie visais būdais blokuoja Pakso teisių atstatymą. Nušalintas prezidentas yra pavojingas valdantiesiems, nes visi supranta, jog anksčiau ar vėliau už visus nešvarius praeities darbelius teks atsakyti. Rolando Pakso žodžiais, dabartinė lietuviška politika yra vienadienė ir trumparegė. Paksas mano, jog politinis elitas siekia suspėti įrodyti, jog išmintis ir protas tikrai nėra šiuolaikinio pasaulio demencija.
Pasaulis iš tikrųjų praranda protą, o Lietuva kaip Europos Sąjungos valstybė ir NATO narė yra ne šiaip sau įtraukta į Rusijos ir Ukrainos konfliktą, kartu vis didina įtampą visame Eurazijos kontinente. Daugelis amerikiečių analitikų atvirai pripažįsta, jog tik karas gali sustabdyti vakarų civilizacijos modelio nuosmukį. Iš tikrųjų, du Pasauliniai karai ir pergalė Šaltajame kare leido JAV iš šalies skolininkės pakilti iki vienintelės pasaulinės supervalstybės lygmenį. Naivu tikėtis, jog Trečiasis nebranduolinis karas Eurazijos teritorijoje atneš Vašingtonui ilgai laukto pasaulio valdovo prizą. Lietuva ir Ukraina šiuo metu, kaip niekas kitas tinka būti didelio Eurazijos sprogimo detonatoriais. Vienas mano pažįstamų iš JAV neseniai man pasakė: „Amerikos tikslas nėra užgrobti teritorijas, jos tikslas yra visiškai blokuoti konkurentų ekonominės plėtros procesą, laipsniškai stumiant juos į akmens amžių“. Pergalė kare tai antrinis JAV tikslas. Net pralaimėjimas jiems mažai ką reikštų, nes pralaimėjimas anaiptol nereiškia priešo įsiveržimo į amerikiečių teritoriją.
Gruodžio pradžioje Dalia Grybauskaitė vyko vizito į Ukrainą, kur dalyje jos teritorijų yra paskelbta karinė padėtis. Ko gero, prezidentė vėl pažadėjo atsiųsti eilinę ginklų ir karinių instruktorių partiją. Susidaro toks įspūdis, jog lietuviška valdžia prieštaraujant sveikam protui, sąmoningai prisijungė prie Ukrainos elito siekio Europos centre sukelti didelio masto žudynes. Nekalbėsiu apie savisaugos instinktą, priminsiu tik viena: kiekviename mūsų genetiniame lygmenyje yra dvi programos – viena jų – savęs sunaikinimo instinktas, arba tiksliau, susinaikinimas, mirties instinktas. Pirmasis šį terminą pavartojo Zigmundas Froidas priešpastatydamas jį potraukiui gyventi.
Prezidento rinkimų Lietuvoje ir Ukrainoje išvakarėse, mūsų laukia dar daug įdomių įvykių, kur svarbiausią vaidmenį suvaidins būtent šie du žmogiški instinktai. Vertėtų nepamiršti, jog Pabaltijo teritorijoje gyvena nemaža dalis Rusijos piliečių, kurie iš esmės, jau yra didelės geopolitinės šachmatų lentos įkaitai. Tik štai vienas dalykas yra būti šachmatų figūra šitam žaidime, ir visai kas kita buti melaginga korta, kuriai negalioja jokios taisyklės, kozirine korta
Jaras Valiukėnas
